„Lees and Seas“ man - Justės Arlauskaitės draugystė ir užuovėja.

Turbūt nesuklysiu teigdama, jog šiandien atlikėją Jazzu Lietuvoje žino kiekvienas. Kol vieni sekė jos gyvenimą, muziką ir darbus, dievino ir mylėjo nuo pat pirmųjų viešumos dienų, kiti sužinojo vos prieš porą mėnesių, kai visus lyg bombos sprogimas pasiekė žinia apie naujojo Leon Somov&Jazzu albumo pristatymo koncertus. Pažinojau ir aš Jazzu jau seniai – dažnas rytas prasidėdavo, o ramus vakaras baigdavosi jos muzika. Patyliukais sau žadėjau, jog vieną dieną pažinsiu ne tik Jazzu. Taip ir nutiko - “Lees and Seas” supažindino mane su Juste Arlauskaite. 

                Viskas prasidėjo nuo pasirinktos studijų programos. Įstojau į Mados Industriją Kazimiero Simonavičiaus Universitete, kuriame sutikau vieną dėstytojų – dizainerę Daivą Urbonavičiūtę. Jau tada jaučiau, kad viskas krypsta kažkur labai gero link. Ir neklydau. Netrukus iš savo dėstytojos sulaukėme projektų, kuriuose galėsime savanoriauti ir darbuotis, sąrašo. Žinoma, iš visų patrauklių pasiūlymų akį patraukė vienas iš punktų, kuris skambėjo maždaug taip: “Leon Somov&Jazzu albumo “Lees and Seas” pristatymas”. Mano vardas atsidūrė šalia šio punkto. Laikiau tai savo šansu, savo galimybe, savo vienos iš svajonių išsipildymu. Nors buvau ne vien aš, bet neapleido jausmas, jog dabar mano žemė po kojomis sudrebės kaip reikiant.

Visos norinčios susirinkome į generalinę pirmojo koncerto repeticiją “Teatro Arenoje”. Pradžioje, klausėme vienos kitų, ką mes čia veikiame ir tikėjomės paties geriausio. Kol laukėme pačios Jazzu, buvome supažindintos su darbu, kurį turėsime atlikti – koncerto metu padėti Jazzu persirengti kostiumus. Iš tikrųjų, tądien tai atrodė be galo sunku net 4-ioms merginoms (tiek mūsų reikėjo  vieno pasirodymo metu). Buvo liepta pasiskirstyti, kurios darbuosis pirmojo ir antrojo koncertų Vilniuje metu, Kaune ir Klaipėdoje. Mano darbas buvo antrasis koncertas Vilniuje ir trečiasis Kaune. Kaip ir kiekviena norėjau dalyvauti visur, bet neturėjau teisės atimti kažkieno galimybės. Tą vakarą Jazzu atrodė kiek susijaudinusi, na žinoma, juk jos laukė pirmasis koncertas. Valgėme ją akimis, o jos muziką ausimis ir kantriai laukiau, kada gi pamatysiu pačią Justę.

“Teatro arenos” durų slenkstį šeštadienį peržengiau kiek per anksti. Dirbti buvome visgi pasiruošusios net 5 merginos. Kai pradėjo rinktis daugiau darbuotojų, muzikantai ir visi kiti, pasijutau kiek nejaukiai, lyg ne savoje vietoje. Bet tai truko tik iki tos akimirkos, kol į persirengimo kambarį įžengė Justė – su malonia šypsena, pokštais ir jauduliu, kuriuo per sekundę apsikrėtėme visos. Pasiruošimo metu klausiausi kiekvieno ištarto Justės žodžio ir suvokiau, jog mano susikurtas paveikslas nebuvo tolimas realybei. Atsipalaidavome ir bandėme įsilieti į veiklą bei pokalbius, o likus valandai iki koncerto, visus “pagavo” be galo stiprus jaudulys. Bet žinoma, viskas įvyko taip, kaip turėjo įvykti – puikiai. Kostiumai tobulai atrodė ant įžome namo į Vilnių. Atsigauti nuo nuovargio ir begalinių emocijų turėjau vos vieną dieną, nes paaiškėjo, jog į Klaipėdos koncertą gali važiuoti tik viena mergina. Kadangi visi kostiumai buvo pas mane ir be galo ten norėjau, važiavau ir vėl aš. Viena.

Tai atrodė lyg neįmanoma misija. Bet aš susitvarkiau. Kostiumai jau neatrodė tokie sunkiai suprantami ir trapūs, supantys žmonės neatrodė tokie šalti (iš tikrųjų tokie niekada ir neatrodė), Justė jau visai nesiskyrė nuo mano prieš pažintį susikurto paveikslo. Po puikaus koncerto, kur atlikau ne vieno ir ne dviejų žmonių darbą, jaučiausi itin pavargusi, bet be galo laiminga. Sulaukiau padėkų ne tik iš atlikėjos, bet ir iš pačio Leono, muzikantų, Dainoros Naujokaitės ir visų kitų. O Justės ištarti žodžiai „Už mano nuogą kūną ir tavo nuogą sielą“ ir begalė šiltų apkabinimų tik sustiprino jausmą, jog visus koncertus aš buvau tikrai naudinga, pastebima ir pakviesta į kitą pasaulį – jų pasaulį. Ir aš neklydau – žemė po mano kojomis drebėjo. Ką jau kalbėti, jog buvau pakviesta asistuoti Gyčio Ivanausko teatre Liucinai. Liucina Mackialo – kuravo mus visas visų koncertų metu ir šiandien yra man draugė, kuri visuomet kovoja už tai, kad įsiliečiau į visą svarbią, įdomią veiklą kartu su ja. Mūsų laukia daug spektaklių, kuriuose dirbsiu ir kaip visada stengsiuosi būti kuo naudingesnė.

Justės kūno, o visą šį vaizdą nuostabiai papildė šviesų žaismas, vis skirtingas kiekvienos dainos metu. Publika šėlo ir, jei būtų galėjusi, būtų tikrai išsidalinusi Justę po gabalėlį. Po visko, kas įvyko tądien, mūsų dar laukė ir vakarėlis, į kurį nuvykusios sulaukėme nuoširdžių Justės Arlauskaitės padėkų už pagalbą. Visi: mūsų scenos Diva, muzikantai ir ten buvę žmonės, rodėsi itin malonūs ir draugiški. Jaučiausi kažko labai didelio, nors ir maža, bet dalimi. Toliau laukė kelionė į Kauną, į kurią iš turėjusių važiuoti penkių merginų, liko vietos vos dvejoms. Dėkojau manęs neapleidžiančiai sėkmei, jog tarp tų dvejų buvau ir aš. Važiavome į Kauną kartu su visais muzikantais, back’ais ir pačia Juste. Žinoma, atsirado galimybė pabendrauti su ja šiek tie akis į akį ir to užteko, jog jausčiausi ypatinga. Juk į mane buvo pažvelgta jau ne lyg į nepažįstamą savanorį, o kaip į asmenį. Visi priėmė mus tikrai be galo šiltai ir viskas klostėsi būtent taip, kaip norėjau tądien, kai sužinojau apie galimybę dirbti koncertuose. Nemeluosiu, bet darbo dviems buvo kiek per daug, norėjosi, jog išaugtų dar keturios rankos kiekvienai. Bet mes susitvarkėme ir laimingos gr

Būtinai noriu pabrėžti, ką man davė pažintis su pačia Juste Arlauskaite. Šilumą. Taip, pirmiausiai tai yra šiluma. Kad ir kokia populiari ji bebūtų, šilumos jai negaila. Kaip ir sveikatos negaila dėl savo mylimų gerbėjų. Ne kartą girdėjau liūdesį jos balse, kuris buvo bandytas nuslėpti nuostabia šypsena, sakant tokius žodžius kaip „Velnias, šiandien žiauriai nėra balso pas mane“. Kai ji uždainuodavo, visuomet puldavau raminti, jog viskas yra kaip visuomet gerai ir nėra ko nerimauti. Ilgainiui ji pradėjo tikėti mano tariamais žodžiais ir raminimais, pasitikėjo einant tamsia Šiaulių arenos dalimi, įsikibusi man į ranką. Man dovanojo žmogiškumą. Justė be galo žmogiška ir be galo jautri. Žiūrėdama į ją, į jos sielos gelmę itin atvirų pokalbių metu, jaučiau mūsų sielų panašumą, bendrumą. Tai mane džiugina. Džiugina ir tai, kad mūsų juokas, abiems prapliupus kvatotis, panašus. Ir tai kelia dar didesnį juoką, nes dauguma to net nepavadintų juoku. Bet pačio juoko dozę iš Justės aš taip pat gavau. Didelę. Ir paprastumo suvokimą kovojant mums su korsetu. Ir jos požiūrį į meilę supratau, kuris buvo vėl gi panašus į manąjį. Aš jaučiau tik teigiamus jausmus ir pažintis su Juste, svarbiausia, man davė tai, ką galėjo duoti geriausią – draugystę.

-Juste, kaip jautiesi šiandien, kai įvyko jau penki naujojo albumo pristatymo koncertai?

-Jaučiuosi nuostabiai-viskas pavyko taip kaip norėjome. Iš tiesų,  įdėjome labai daug darbo. Žmones matė tik galutinį rezultatą, o prie šio albumo juk pradėjome dirbti prieš porą metų… Koncertam ruošėmės keletą menesių ir mum padėjo labai daug žmonių, kuriem esu be galo dėkinga. Tiesą pasakius, aš vis dar virškinu, kas įvyko, tik dabar suprantu, kad tai iš viso įvyko. Tokia minimali šoko būsena, gal dėl to, kad pirmą kartą viską darėm savo jėgom, kad į sceną sugrįžau po 4 mėnesių pertraukos, kad tai itin svarbus albumas man ir Leonui, kad koncertai pareikalavo labai daug  jėgų ir emocijų … Ir po tiek pasiruošimo jie tiesiog  ima ir įvyksta… Bet jaučiamės gerai ir tikrai neketiname sustoti ir užmigti ant laurų, laukia begalės darbų ir kitų koncertų.

-Kokie tavo užmojai ateičiai?

-Žmogus planuoja - Dievas juokiasi…Taip įvyko ir man-prieš porą mėnesių turėjau išvažiuoti į svarbiausią darbinę kelionę į Stockholmą, kur įrašinėju savo solinį albumą. Deja, dėl balso problemų teko tą kelionę atšaukti ir vėl viskas užsitesė… Tačiau dabar, kai jaučiuosi pasveikus ir kupina jėgų, norisi į darbus kibti nagais dantimis… Taigi, veiklos ateičiai apstu- norime su Leonu rengti tik išskirtinius koncertus, kurie reikalauja didelio įdirbio ir atima daug laiko, taip pat įrašinėjame naują albumą lietuvių kalba, kitą mėnesį išvykstu i Stockholmą ,kur baiginėsiu savo solinio albumo įrašus, tikiuos tas albumas bus išleistas bent jau visoj Europoj.  Iš tiesų, kai galvoju apie ateitį, pirmiausia pagalvoju - kad tik būtų sveikatos ir jėgų nesustoti ir kurti, tada viskas vyksta savaime. Todėl reikia save itin saugot ir mylėt… Apie rytojų dabar galvoju kur kas daugiau nei anksčiau - anksčiau gyvendavau tik šia diena. O aš gyvenu ne vien sau ir ne tik sau muzika kurią kuriu pasauliui, todėl rytojus dabar atrodo kur kas svarbesnis nei atrodė anksčiau.

-Kaip vertini merginų, padėjusių tau koncerto metu, darbą?

Iš tikrųjų, neįsivaizduoju, ką būtumėm darę be jūsų, o ypač aš - be tavęs. Juk lydėjai mane kone visuose koncertuose !!! Visada būna panika, kai turi tik kelias minutes persirengti ir reikia grįžti atgal i sceną.  Be pagalbos čia būčiau neišsivertus : vienas žmogus nuseginėja apyrankę, kitas nuiminėja mikrofoną, kitas jau paruošęs naują batelių porą… Pirmą kartą buvo tikrai daug panikos, antrą kartą jau buvo visiškai ramu.  Vertinu ne tik merginų darbą, bet ir begalinį supratimą ir staigų susigaudymą situacijoj: reikia švitrinio popieriaus paklijuoti batų padus - štai jum švitrinis popierius, o kažkas netgi pasiūlė idėją batų padus patepti coca-cola , kad neslystų ant scenos! Va čia tai komandinis-idėjinis darbas ! Taip pat esu dėkinga už palaikymą, šypsenas - emocijų buvo daug ir visiem, bet niekad nepaleido saugumo, teisybės jausmas - mane supo nuostabūs žmonės.

-Kadangi taip gavosi, jog iš visų merginų lydėjau tave į sceną daugiausiai ir jūsų su Leonu albumas tapo man tikra užuovėja, norėjau paklausti, ar turėtum man kokių nors pastabų, galbūt turi pageidavimų, kad kai susitiksime kitą kartą ir lydėsiu į sceną tave paėmusi už rankos, daryčiau kažką kiek kitaip?

-Nu žinok tu man įstrigai labiausiai - esi darbšti, miela, nuovoki, negaili komplimentų, kai jų labiausiai reikia t.y. labai gerai nuteiki prieš sceną, niekad be reikalo prieš koncertą neįneši jokios destrukcijos, labai gerai gaudaisi darbinėj aplinkoj, visad esi šalia, kai man ko nors reikia, dalini patarimus, pvz padedi išsirinkti tinkamiausius auskarus. O svarbiausia, kad tu degi noru daryti tai, kas tau patinka ir tai labai juntama. Ir tau tikrai gerai sekasi! Svarbiausia nesustoti, stengtis toliau judėti kryptingai, būti savimi ir vertinti visas galimybes, nenuvertinti savęs, o taip pat neužriesti nosies - tik taip pasieksi savo tikslus! Dar labai svarbu : mylėti žmones ir patį save. Švytėk ir toliau. Mes dar tikrai ne kartą susitiksim, tikiuosi! Ačiū !!!

Prieš keletą dienų grįžau iš Šiauliuose vykusio dar vieno koncerto, į kurį kvietimo sulaukiau asmeniškai. Ten suvokiau, jog atidarytos durys užsidarė ne prieš nosį, o man spėjus peržengti slenkstį. Uždaromų durų garsas nuaidėjo už nugaros. Žinau, tai reiškia, jog mano kasdienybė pasikeitė ir suvokiau, ką man visgi reiškia „Lees and Seas“, neramias jūras, ar saugią užuovėją. „Užuovėją“ – ištariau sau tik kartą, nes tik karto užteko, jog suvokčiau – viską padariau taip, kaip reikėjo. Kai manęs klausia, kaip man pavyko visur taip prasmukti, aš visuomet atsakau vieną: „Kartais žmogui duodamas šansas – plyšys. Tu arba įkiši ranką pro jį ir palietęs tai, kas labai gražu, tuo pasitenkini, arba supranti, jog tas plyšys kažkur veda ir savo noru, darbu prasibrauni tolyn ten, kur pasakiškai ramu ir gera.“ Aš padariau daug. Bet neramioje jūroje atradau savo uostą, kurio link vis keliauju. „Lees and Seas“ man asocijuojasi su draugystės užuovėja, kuri, tikiu, mane dar globos.

                                                                                                                                                                                           Įrašą parengė Paulina Motiejūnaitė